Dainininkas, aktorius Andrius Mamontovas ne kartą lankęsis Azijos šalyse, šiandien labiau nei kas kitas seka įvykius Korėjos pusiasalyje, kurie ir jaudina, ir iš dalies džiugina. Jaudina, pasak dainininko, reali karo grėsmė iš Šiaurės Korėjos, kurią teko jam pažinti, o džiugina ypatingas kultūros įvykis Lietuvoje iš draugiškos pasauliui Pietų Korėjos.
„Žymios Pietų Korėjos artistės Park In Hye pasirodymas Lietuvoje yra vienetinis ir išskirtinis reginys mūsų šalyje, kurio praleisti neįmanoma“, - pabrėžė A. Mamontovas, vienas pirmųjų įsigijęs bilietą į šį koncertą. Pasiteiravome dainininko plačiau apie šias dvi šalis ir jų vietą mūsų kultūroje.
- Vienuolio Kęstučio Marčiulyno dėka (kitaip dar vadinamo Bo Haeng Sunimu) jau savaitgalį Lietuvoje pradės gastroles P. Korėjos dainininkė Park In Hye, surengdama po koncertą didžiausiuose šalies miestuose. Ir tie koncertai ne šiaip sau, Antanas Baranauskas net nesapnavo, kad klasikine tapusią jo poemą „Anykščių šilelis“ kažkada atliks Pietų Korėjos žvaigždė savo gimąja kalba. Tiek Pietų, tiek Šiaurės Korėja yra išsaugojusios savo tradicijas, kurios gyvai perduodamos iš kartos į kartą. Jiems tai labai įdomu. Kaip manote, ar lietuviai smalsūs tokiems renginiams ar labiau užsidarę?
- Dėl lietuviško smalsumo. Manau, esame inertiška tauta. Tai mūsų nacionalinis charakteris. Labai lėtai priimame naujoves ir tai šiek tiek stabdo progresą, o kartais leidžia žmonėms įsigilinti į kažkokį dalyką, prisipratinti ir tuomet jį čiupti. Pamenu, mokyklos laikais per šokius visi pradeda šokti tik tuomet, kai pasakoma, kad tai jau bus paskutinis šokis. Iki tol tik pakampėmis stoviniuoja. Lygiai taip pat su svetimomis kultūromis. Jei žmonės nėra matę, nepažįsta, jie žiūri atsargiai, bet turėtume keistis ir imliau viską priimti.
Pernai metais buvo atvažiavęs Korėjos moterų tradicinis ansamblis, nuėjau ir man buvo beprotiškai įdomu. Lietuvoje viešėsianti Park In Hye – žinoma Korėjos dainininkė, pasirinkusi tradiciniu savo šalies muzikos stiliumi atlikti vieną žymiausių lietuviškų kūrinių – „Anykščių šilelį”. Ir tai pirmą kartą Korėjos istorijoje išdrįso atlikti niekam nežinomoje Lietuvoje! Tai didžiulė jos drąsa, ir nenueiti paklausyti būtų tiesiog nemandagu. Sujungti lietuvišką kūrinį su korėjietiška muzika, unikalus atvejis Korėjos ir Lietuvos istorijoje. Tai dar labiau suartins mūsų tautas.
- Jūs koncertavote Korėjoje, kaip jus priėmė?- Buvo pilnos salės. Niekur manęs nesutiko taip dėmesingai, kaip Korėjoje. Seule minios žmonių laukė autografo. Tai buvo neįtikėtina. Iš visų Azijos šalių, Korėja yra ta šalis, kur mes galime rasti lengviausią kontaktą. Japonija yra labai kitokia, per subtili, Kinija ne visada suprantama, o Korėja – pats tas aukso vidurys. Lankydamasis pastarojoje išgyvenau neįprastą jausmą. Sako, kad dzeno meistrai iš Kinijos keliaudavo į Korėjos pusiasalį pasiekti galutinį nušvitimą. Ir ten būdamas tai jaučiau visa savo savastimi. Kažkokia energija užvaldo tave, užmiršti negatyvius jausmus ir grįžti apsivalęs.
Netgi Š. Korėjoje tai veikia, kur, rodos, režimas turėjo užgožti viską, mus, Lietuvos menininkus, ten priėmė labai gerai. Bendravimas tarp šalių geriausiai užmezgamas per kultūrą. Labai norėtusi, kad ir mes deramai priimtume jų menininkus. Po kelių dienų į Lietuvą atvyksta P. Korėjos tradicinio dainavimo atlikėja Park In Hye, būtų didžiulė mūsų pagarba, jei mes ateitume ir paklausytume jos. Norisi, kad iš mūsų šalies ji išsivežtų
kuo geriausius įspūdžius.
Karas Korėjos pusiasalyje realus
- Vienas iš nedaugelio pasaulio piliečių lankėtės Š. Korėjoje, sekate įvykius tenai, kokios jūsų prognozės?- Š.Korėjoje lankiausi prieš keletą metų, žinau jų žmones, mąstymą ir, man rodos, šiuo metu skleidžiami jų grasinimai atrodo labai nejaukiai. Ten būnant susidaro įspūdis, kad jie visai nesuvokia savo padėties pasaulio kontekste. Visas pasaulis yra prieš juos ir nori juos sunaikinti, tik „mylimas” ir didis vadas gali juos išgelbėti… Vadas ten yra Dievo vietoje, ten jis yra galinga dievybė, žmonių fanatiškas atsidavimas, 100% tikėjimas, totalus religinis garbinimas. Kai kas kalba, kad jų ginkluotė sena, bet nestabilaus psichiškai žmogaus rankose ir durų rankena gali tapti baisiu ginklu... Daugelis Š. Korėjos generolų yra pagyvenę, aikštingi, prisimenantys Korėjos karą, širdyje svajojantys dar kartą išeiti į frontą ir parodyti, ką sugeba. Mato, kad jų gyvenimas eina į pabaigą, bet jie dar taip ir neatsikirto. Jie negali atleisti pralaimėjimo, kuomet buvo nublokšti. Paleido kelias raketas ir jaučiasi galingi, bet nesuvokia kokį karinį potencialą turi JAV ir aplinkinės šalys.
- Kariauti ruošiasi, o žmonės badauja?- Visa šalis kenčia badą. Baisu. Kai ten keliauji, iš žmonių veido struktūros matai, kad jiems trūksta elementarių vitaminų, mineralų. Viskas atrodo labai labai liūdnai. Mačiau moterį einančią su žolės krepšeliu, kurios pjautuvėliu prisipjovė nuo gazono. Gamins maistą. Tai bus jos pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Tai yra elementarus nusikaltimas prieš žmoniškumą. Taip negalima elgtis su savo žmonėmis. Kol buvo Tarybų Sąjunga, juos pamaitindavo, jai sugriuvus jie prarado pagrindinį savo rėmėją. Kinija dar šiek tiek palaiko, bet to nepakanka. Tad, jų gasdinimas atrodo toks desperatiškas nevilties pasireiškimas. Esant tokios būsenos galima pridaryti daugiausiai žalos.
Be abejo, jei kiltų karas, būtų greičiausia Š. Korėjos režimo pabaiga, kuri pareikalautų daug aukų. To žmonės nenusipelnė. Vadai turi būti teisiami, jie privalo už tai atsakyti. Žinoma, bus kaip bus. Negali linkėti karo, bet šiauriečiai neprognozuojami... Ten žmonės yra pastoviai mulkinami, su jais elgiamasi kaip su gyvuliais, jie net neįsivaizduoja, kad gali apskritai būti kitoks pasaulis, kitoks gyvenimas. Amerika užpuola Iraką ir sako, kad gelbsti demokratiją, bet Š. Korėja yra labiausiai besišaukianti pagalbos, štai kur reikia gelbėti žmones, bet ten nėra naftos, tad Amerika labai neskuba vaduoti...
- Gal tas ginklų žvanginimas yra tik siekimas tokiu būdu naujam lyderiui įsitvirtinti valdžioje?- Matyt. Apsuptas vyresnių generolų jaunas vadas tokiu būdu siekia įsitvirtinti. Azijoje didžiulė pagarba vyresniam, jo žodis yra pats svarbiausias, jam stengiamasi paklusti. Tad, visokiausiais grasinimais ir ginklų žvanginimu jis bando sau užsidirbti balų. Bet tokia taktika labai pavojinga. Šiaurės korėjiečiai gali pridaryti blogybių, nesuvokdami, ką daro. Aišku, JAV juos greitai sutvarkys, bet gaila baisių žmonių aukų. Tankiai apgyvendintas Seulas (14 milijonų gyventojų) nuo Š. Korėjos ranka pasiekiamas, vos 60 km. nutolęs. Viena raketa padarytų milijonus žalos, sugriautų žmonių gyvenimus.
- Labiausiai nukentės P. Korėja, kuri to karo visai nenori...
- Prasidėjus karui – vienintelis išsigelbėjimas pietų korėjiečiui palikti savo šalį. Nei jie ten turi daug bunkerių, nei pasiruošę mirti, kaip šiauriečiai. P. Korėjos kareivukai džiaugiasi gyvenimu, sotūs, pramogauja. Šiaurės korėjiečiai nebeturi ką prarasti.
O puikiai gyvenantys korėjiečiai šypsosi ir nelabai tiki tuo, kas gali įvykti. Bet II pasaulinis karas irgi prasidėjo visai netikėtai, giedrą dieną žaidžiant vaikams pajūrio smėly... Tikėti belieka, kad blaivus protas laimės, amerikiečiai neforsuos labai.
- Pirmadienį, balandžio 15 d. – Š. Korėjoje didžiulė šventė, – Kim Il Sungo (Kim ir Seno) gimimo diena, kaip pas mus Kalėdos. Nešaus jiems kažką iškrėsti tokia proga?- Kas juos žino. Vado kultas ten nesuvokiamas, dangų remiantys paminklai yra visuose miestuose. Pastarieji turi didžiulę simbolinę reikšmę. Girdėjau, kad pietų korėjiečių patys pirmieji atakos šūviai nutaikyti ne į žmones, bet į visus šių vadų paminklus. Juos nuvertus, susvyruotų ir žmonių ryžtas, nes tie paminklai jiems tarsi dievai. Milžiniški paminklai statomi mirusiems ir gyviems lyderiams. Neadekvatus tikrovės suvokimas.
Ten būdamas jaučiausi kaip sapne, nes sunku tuo patikėti, ką matai, ir taip žmonės gyvena jau 60 metų. Nesuvokiama. Pirmas jausmas, kad nusikėlei laiko mašina 50 m. atgal. Gyvas Grūto parkas. Pchenjane – šimtai nebaigtų statyti, tuščiais langais namų, o vos tik nuvažiavus 50 km. nuo jo, kažkur laukuose statomas milžiniškas paminklas – didžiulis arklys su raiteliu. Žmonės neturi kur gyventi, o čia statomas pritrenkiančio dydžio paminklas šalia autostrados, kuria per savaitę pravažiuoja kokios 5 mašinos...
Kur bevažiuotum, nematyti jokių gyvulių, viskas jau suvalgyta, žmonės įsikinkę patys aria, 100 metų senumo koks traktorius burzgia laukuose. Šalyje tik 20% dirbamos žemės, visa kita užima kalnai. Kai tai matai, tampa labai tikėtina jų ginklo grėsmė, nes jie jau nebeturi kur trauktis. Grasinimai jų – tai visiška neviltis, kai nebėra jau kito kelio, išsisėmė visi resursai.
- O gal pavyktų Šiaurės ir Pietų Korėjoms susijungti be karo?- Labai norėtusi, kad viskas išsispręstų taikiai. Jei Korėjos susijungimo procesas vyktų palaipsniui, jis būtų labai ilgas. Jei staiga nuimtum sienas, žmonių negalėtum leisti, juos pirmiausia reiktų mokyti valgyti, pačių elementariausių dalykų. Tiek laiko badavus, turi po truputį priprasti vartoti maistą, o kur dar psichologiniai veiksniai, tokie kaip baimė, nesugebėjimas gaudytis šiuolaikiniame pasaulyje, kurio ten visai nėra. Ten gyvenimas sustojęs, tarsi pelke pavirtęs vanduo.
Info: delfi.lt
2013-04-16, 04:15
